UAB „Ekspla“ skaidulinių lazerių gamybos komandos vadovė Viktorija Bartaševičė ne tik vadovauja komandai, bet ir aktyviai dalyvauja kuriant bei tobulinant šiuos lazerius.
Karjerą padariusi ir pripažinimą pelniusi specialistė atvirauja, jog kelias atrandant lazerių sektorių nebuvo paprastas. Dešimt metų įmonėje dirbanti Viktorija prisipažįsta, kad prieš ateidama neturėjo jokio įsivaizdavimo apie darbą lazerių industrijoje, ir tik atsidūrusi „Eksploje“ suprato, kad ši veikla jai ne tik patinka, bet ir viršija lūkesčius.
- Viktorija, kaip atsiradai fizikos pasaulyje?
- Visiškai netyčia. Lankiau meno mokyklą, piešiau. Galvojau, kad stosiu į architektūrą. Buvę dailės mokyklos mokiniai daug pasakodavo apie studijas Vilniaus dailės akademijoje, apie dėstytojus. Atsiliepimai nebuvo geri. VDA studentai atvirai siūlė geriau pasilikti dailę kaip hobį arba bandyti stoti į užsienį. Išvykti į svečią šalį man pasirodė baugu. Mokykloje papildomai pradėjau lankyti piešimo kursus Kaune. Aplinka, kurioje viskas vyko, švelniai tariant, sukrėtė – buvusios ligoninės patalpos, ilgi šešėliai per grotas, paslėptos durys... Bendra atmosfera galutinai mane atgrasė ir aš supratau, kad sieti ateities su architektūra ir daile nebenoriu.
- Kas dar liko atmetus dailės ir architektūros studijas? Pagal ką rinkaisi, ką toliau studijuoti?
- Apsilankiau universitetų mugėje. Ieškojau studijų, kuriose būtų ne tik matematika. KTU stende labai atkalbinėjo stoti į mechatroniką, neva, merginoms ten ne vieta. VGTU irgi nepaliko įspūdžio, tad liko Vilniaus universitetas ir kodėl gi ne Fizikos fakultetas, pamaniau. Ten stojau ir įstojau.
Fizika visada patiko, nes ji padeda suprasti, kaip vyksta visi dalykai. Bet labiausiai studijų metu žavėjo eksperimentai laboratorijose, kai duodavo išbandyti lazerius. Po eksperimentų reikėdavo paaiškinti, kas ten buvo, ką ten darėme, kodėl gavome būtent tokius rezultatus. Tai, matyt, labiausiai ir „kabino“, nes leisdavo pačiupinėti tikrus daiktus.
Nors studijuoti nebuvo labai lengva ir reguliariai apnikdavo mintys viską mesti, džiaugiuosi to nepadariusi.
- Ar būtent universiteto laboratorijoje ir supratai, kad tau ir lazeriams pakeliui?
- Tai, iš tiesų, supratau tik tuomet, kai pradėjau dirbti. Po studijų baigimo buvau šiek tiek pasimetusi, nes nežinojau, ką noriu veikti. Tuomet lazerių įmonių buvo vos dvi ir jos nebuvo tokios didelės kaip dabar. Bandžiau ieškotis darbo, net kambarine iš nevilties planavau darbintis, bet draugė įkalbėjo parašyti lazerių kompanijoms. Nė viena iš jų man tuomet neatsakė, bet į pokalbį dėl kambarinės darbo taip pat nenuėjau (juokiasi). Norėjau dirbti su fizika.
Galiausiai įsidarbinau FTMC. Tai, ką radau tame darbe, buvo daug įdomiau, nei įsivaizdavau. Man patiko net labiau, nei pati tikėjausi.
Padirbėjusi FTMC, atsidūriau „Eksploje“. Darbas ir čia mane nustebino iš gerosios pusės. Štai taip – jau beveik dešimt metų čia dirbu ir mokausi naujų dalykų.
- Kuo tave žavi darbas lazerių gamyboje?
- Man patinka užbaigtumo koncepcija ir aiškumas – padarai lazerį, jis veikia. Baigta.
Surenku lazerį iš daugybės komponentų iki gerai ir užtikrintai veikiančio prietaiso. Visą surinkimo laiką įdomu galvoti apie galutinį rezultatą ir stengtis padaryti, kad jis veiktų.
Meno liko mažiau gyvenime, bet kūrybiškumas išlieka, tik jį taikau inžineriniams sprendimams, o ne, tarkime, kokios spalvos padaryti skydelį (juokiasi).
- Užsiminei apie menus. Tapybos, piešimo patirtis darbe vis tiek praverčia?
- Rankų kruopštumas, susikaupimas – taip, labai praverčia. Sudėti smulkias detales, sujungti įvairius elementus – šie įgūdžiai labai naudingi. Meniškumas man labiau padeda išvengti, kad pasikartojantys dalykai greitai nenusibostų. Kai darai tą patį šimtus kartų, kiti greitai praranda susidomėjimą, o aš – mėgaujuosi. Man tai it kokia terapija, nesinervinu, nes žinau, kaip daryti, ir man ramu. Mano profesinėje sąskaitoje – virš 400 lazerių. Nuoširdžiai sakau, man vis dar neatsibodo.
- Smulkios detalės, komponentai, susikaupimas – emocingesniems žmonėms susinervinus – tai itin gera dirva suklysti, ar ne?
- Tiesa, suklysti čia lengva. Esu dariusi klaidų. Na, bet jei taip įvyksta, ištaisai. Išmokau, kad jei jaučiuosi susinervinusi, geriau 10–15 minučių nieko nedaryti, geriau eiti pasivaikščioti, pašnekėti su kolega, išgerti kavos. Nes taip lengva sugadinti dalykus, pavyzdžiui, komponentą, kurio vertė 500 eurų. Po kelių metų įgudau darbe išlikti šaltų nervų, būti rami.
Pabaigai norėčiau padrąsinti merginas ir vaikinus – nebijokite fizikos studijų. Fizikos išsilavinimas labai platus ir daug kur pritaikomas. O labiausiai rekomenduoju išbandyti dirbti su studijomis susijusį darbą, nes tik taip galėsite atsirinkti patinkančią veiklą, ir galbūt tai viršys jūsų lūkesčius ir įsivaizdavimus, kaip kad nutiko man.